Jis keliavo iš šalies į šalį, iš žemės į smėlį, kiekvienoje vietoje, kur
apsistodavo praleisdamas tris dienas. "Nes tai - laikas sušilti", -
taip jam tarė koralai, kai pirmą kartą bandė perbristi jūrą pas savo
moterį. Tiesa, tuomet jam buvo 6-eri, o moteriai... nežinia kiek - per
jūrą nesimatė. Jau tada žinojo, kur eina. Nuo tikslo prie tikslo, nuo
uosto prie gelmės, nuo vakar prie rytoj. Trys dienos apkeliaut Pasauliui
yra net per daug, jei sustabdai kūną ir keliauji savimi. Sapnai tau
padeda matyti, mintys - išgirsti. Tavo šypsena siekia vis toliau ir
toliau. Pro šalį milžinišku greičiu bėga kitų keliaujančių vaizdai ir
mintys, o viduje viskas spurda ir nesitveria, nes tu žinai, kad visa
tai, ką dabar matai ir girdi, vyksta tik vieną kartą gyvenime ir tik
tau.
Moterys nekeliauja. Ne dėl to, kad negali - jos laukia atkeliaujančių.
Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui - kaip ta, kuri jį šaukė per
jūrą. "Kas tu?" Nežinau, bet jis ateis. Tą dieną išnyks viskas, kas buvo
ir pasiliks tik tai, kas yra. Dėl to jis ir keliauja, kiekvienoje Žemės
vietoje užsibūdamas ne ilgiau trijų dienų. Tris praeities dienas ieško
laukiančios dabarties.
Ar nepaskausta? O ar paukščiui skauda skristi?
Atsisėsk ir klausykis. Tegul nemato tavo akys - kaip pasakytų nemokantis
kalbos. Myliu tave. Ir viskas aplinkui susilieja. Girdi? "Ką?" Save.
"Aha. Čia tu?" Ne, čia tu (juokiasi). Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar
šimto milijonų dienų. Tu čia.
Pašlaik nav neviena komentāra
Atstāj komentāru, un uzsāc diskusiju!