Kada nors tavo gyvenime atsiras mergina.
Tavo mylima mergina.
Ir vieną kartą gulint lovoje naktį ji paklaus tavęs apie MANE.
Apie tą, kuri buvo.. MANE.
Ir ką tu jai pasakysi?
Atmintyje iškart sprogs prisiminimai, veidei atsiras šypsena ir tu sušnabždėsi.. ne-pa-kar-to-ja-ma...
Ji buvo vis kitokia. Su poros minučių pertraukom ji galėjo juoktis, o po to verkti.
Ji mokėjo linksminti.. Tave...
Grįžusi namo ji padarydavo nestiprios arbatos, kaip mažas kačiukas įsikniaubdavo nosimi tau į plaukus ir tyliai dūsaudavo...
Ji pusę nakties galėjo sėdėti ant palangės.
Griaudint.
Ir klausyti.
Lietaus.
Ji pakvaišus dėl ramunių...
Ji kvepėjo vanile... Tokia saldžia, kad ryte išeidama ji palikdavo ant pagalvės šitą kvapą...
Isterikė.
Psichopatė.
Bet tuo pačiu metu tyli ir gera.
Nekentė pavydo ir pastoviai jį sukeldavo, lyg išsidirbinėdama.
Bet ji mokėjo mylėti.
Mylėti taip, kaip niekas ir niekada.
Ji galėjo 100 kartų pasiųsti tave, išvaryti iš buto ir išmesti iš paskos daiktus, ir stumdyti, rėkdama kitoje durų pusėje...
Tada tavo mergina paklaus tavęs, suraukusi kaktą:
-Jei ji tokia gera, kodėl jūs išsiskyrėte?
Tada tu garsiai išpūsi cigaretės dūmą ir vos girdimai sušnabždėsi:
-Ji nemokėjo atleisti...

Patīk 5