Sedziu ir galvoju. Galvoju ir sedziu. Atrodo, kad esu ziauriai nuskriaustas... Na, bet to tikriausiai nera, tik beda... As nezinau kaip is tikruju yra. Yra blogis, yra geris, o kuria puse palaikau, nezinau... Nes kiekvienam skirtingai. Ir man tas tiesa sakant nerupi. As myliu... Ir kas? O vat ir nieko, tai tik tuscios sapaliones, kurios irgi su laiku pradeda nieko nereiksti... Sedi ir galvoji kas gi is tikruju ka nors reiskia? Ar geriau taip sedeti ir galvoti pasinerus savyje ir net nepajudejus bandyti ieskoti iseities? Ne... Tai ir vel ne man... O kas gi man skirta? Ar as noriu tai zinoti? Visai ne, nenoriu zinoti ateities, nes vis dar turiu vilties, tai vienintelis dalykas, kuris man liko, todel ir nenoriu jos prarasti...ir tai vienintelis dalykas, kuri as zinau. Kam man zinoti ateiti, kad rizikuociau ta viltimi? O jeigu joje viskas blogai? Ir taip prazudysiu ir ja? Ne, geriau judeti, galbut nesedeti vietoje, kelti surmuli, veikti... Man patinka kelti surmuli, patinka demesys. Patinka "kova del islikimo", patinka iseiti nugaletoju, toks jau as padaras. Kazkas nesutiks, bet argi mes esam daugiau nei padarai? Visai ne, mes jauciam, oh, kaip giliai galim jausti, bet ateina diena, kai visa tai nori atiduoti vienam vieninteliam zmogui, tada prasideda TIKRASIS IR VIENINTELIS ZMOGAUS MUSIS... Nemyledami ir nejausdami mes tesame paprastos mazos skruzdelytes, ar dar kas nors (padaras), kuris atrodo slyksciai ir mums panasu, kad jis neturi jausmu... Taip, netgi suo gali jausti, kodel mes neatkreipiam demesio? ogi nes esam isitikine, kad mes kieciausi ir kietesniu uz mus nera ir nebus... Kokia kvailyste. Geriau ta vienintele kova, tai visas gyvenimo tikslas. Mylet ir buti mylimam -(ai). Argi nei vienas kartais nepagalvoja, kaip sunku kartais, kai nera to zmogaus salia? Manau, visi yra trumpam apie tai susimaste. Igave patirties kovoje, mes tampame stipresni, maziau palauziami, bet jokiu budu neturime pasikelti nosies, kad jeigu uzkariavom, tai jau musu... Kai ateina toks isitikinimas, tada viskas ir zlunga, nes tu, zmogau, tampi vienodas. Ir tada viskas kaip novoje, issipucia ir sprogsta... Nebelieka nieko. Vat del ko reikia kovoti, kad butume deginami, bet tai butu malonu, gal kartais tai agonija, bet kai ji praeina, jautiesi daug geriau, tikrai gali sakyti, kad perejai pragara... Bet ar visa tai, ka parasiau yra tiesa. Atsakymas pats paprasciausias, AS nezinau... 

Patīk 1