Hm. Tekstas gali ka nors sudominti. O vertas demesio ar ne, sikart palieku jums spresti sikart.Nezinau nuo ko pradeti, ilgai masciau ar isvis REIKIA pradeti, bet manau, kad jeigu vienas neprades, kiti net is vietos nepajudes.
Nemegstu buti bandoje ir esu tikras, ka cia tikras, isitikines, kad nebusiu.Zinoma, buti joje ir buti jos valdomam yra du skirtingi dalykai. Rasiau rasiau ir staiga mintis... mirtis. Idomu, kam ir kodel butent dabar. Cia ne klausimas, cia paprastas zmogui budingas smalsumas ir susidomejimas, kurie gimdo tuos klausimus. Visi mes turime klausimu netgi sulauke 19 ar dar daugiau metu. Tai kodel neklausiame? Mano akimis ziurint tai paprasta: bijome, kad klausimo forma bus neteisinga arba, kas "blogiausia", klausimas bus suprastas tik musu paciu. Bet tai nera tiesa... ir vel susikurta paprasciausia visa zlugdanti iliuzija. Juk uzduotas klausimas buvo ISGIRSTAS, vadinasi, kas nors juo susidomes.
Grizti deretu prie zodziu "visa zlugdanti iliuzija", kaip pavyzdys, viena trumpute pasakele, kuri pamoko nugaleti. Klausimas: ka? Paprasta, baime.
Gyveno karta zmogus, kuris temate kaip diena keicia naktis, jis eidavo miegoti, zinodamas, jog kita ryta vel pakils saule ir vel bus diena, jis norejo gero, bet visa tai ir tebuvo jo mintys, kurios ateidavo ryte, jam pabudus ir isnykdavo vakare, vos tik uzmigus. Ir taip kartojosi diena is dienos.
O stai kas dedasi tuo metu jo viduje, viena mazyte sviesos kibirkstele buvo apsupta tamsiu tamsiausiu seseliu, kurie bande visiskai ja suvalgyti ir spietesi vis glaudesniu ratu aplink ja.
Viena diena zmogus pabudo ir isgirdo zmoniu riksmus, lauke vyko grumtynes: du chuliganai uzpuole viena mergina. Zmogus pasijaute nejaukiai, jo viduje pradejo kirbeti priestaringi pojuciai: gelbeti ar palikti, palikti ar gelbeti... Ir staiga... ne pats nepajutes kaip, jis staigiai suriko isgasdindamas kelis chuliganus, kurie pabego.
Spekit, kaip jis pasijaute? Jam pasidare taip lengva ir gera. Jis suprato kas ivyko, zmogus nutrauke pirmaja grandine, kuria visa laika buvo "surakintas" pries tai.
O viduje tuo metu is mazytes kibirksteles, kuri jau pradejo angleti, beveik nebeliko tos pirmykstes skaiscios sviesos, ji ruosesi mirti... ir staiga... sviesos blyksnis, kuris trenke i ta angleti pradejusi gabaliuka ir sudauzes ta kiauta, suteike mazytei kibirkstelei jegu. Ji suvoke, zmogus suprato, jis daugiau nebebijo!!!!!! Ir staiga sviesos blyksniai vienas po kito pradejo skverbtis pro tamsiuosius seselius... Kibirkstele pradejo dideti ir sviesti vis skaistesne balta sviesa, bet ji vis dar buvo per silpna pries didiji sio zmogaus priesininka - BAIME.
Zmogus uzmigo, jis islaike isbandyma ir sutrauke didziaja dali grandiniu, beliko paskutine - tvirciausioji.
Baime bande pasiglemzti jo drasa, per nakti idejusi i jo galva pacias tamsiausias mintis, bet zmogus jau buvo nenugalimas. Jis, pabudes ryte nuvijo visas neigiamas mintis ir ypac ta, kuri teige, jog jis gali buti nesuprastas kitu. Zmogus baige EGZISTUOTI, jis pradejo GYVENTI. Jis jau nebepriklause nuo minios, nors joje ir gyveno, jis gyveno savo ir kitu gerovei.
O tuo metu sviesa vis pilde zmogaus vidu ir stiprino kibirksti, ji sprogo ir visa, kas buvo tamsu zmogaus viduje, buvo sunaikinta. Zmogus issigelbejo nuo dvasines mirties, kuria butu atnesusi baime.
Taip yra ir realiame gyvenime, mes daug ko bijome. Tebunie, bijokime, bet neleiskime kibirkstelei uzgesti!!!!!!!!
idomu